Nors virtuali erdvė gali būti puiki vieta mokytis, kurti ir bendrauti, joje slypi ir pavojai – nekontroliuojamas žalingas turinys, emocinė įtampa, psichologiniai sunkumai. Todėl vis svarbiau kalbėti apie sąmoningą ekranų naudojimą ir skaitmeninį raštingumą, ypatingą dėmesį skiriant vaikų ir paauglių emocinei gerovei.
Pasak Higienos instituto Psichikos sveikatos centro vadovės Vitos Šulskytės-Janikūnės, tėvų, mokytojų ir specialistų įsitraukimas yra esminis veiksnys, padedantis vaikams atpažinti grėsmes ir pasirūpinti savo psichikos sveikata.
„Svarbu, kad vaikai žinotų, jog gali pasitikėti suaugusiais, kreiptis pagalbos ir suprastų, kad jų patirtys ir emocijos yra svarbios. Socialiniai tinklai nėra blogi savaime, tačiau juose paprasta plisti patyčioms ir žalingam turiniui, o emocinės krizės gali likti nepastebėtos. Prevencija – tai ne tik ribojimai, bet visų pirma – atviras pokalbis ir ugdymas. Turime suteikti žinias, pagalbą ir paramą, kad augančios kartos būtų ne tik išmanios, bet ir emociškai atsparios“, – sako V. Šulskytė-Janikūnė.
Ką gali padaryti tėvai, mokytojai ir visuomenė?
Būkite šalia – kalbėkitės su vaikais apie jų patirtis internete.
Pasiteiraukite, ką vaikas mato socialiniuose tinkluose, kaip dėl to jaučiasi. Nesmerkite, net jei patirtis buvo nemaloni – parodykite, kad visada galima pasitarti ir gauti pagalbą.
Skatinkite vaikus laikytis oficialių amžiaus apribojimų.
Daugelis socialinių tinklų skelbia, kad jais naudotis galima tik sulaukus 13 metų, nes virtualus bendravimas reikalauja socialinės ir emocinės brandos – gebėjimo atskirti tinkamą turinį, saugiai reaguoti į krizes.
Įdiekite saugumo priemones ir susitarkite dėl taisyklių.
Naudokite prieinamus įrankius, kurie suteikia galimybę riboti ekranų laiką, susitarkite, kur ir kuriuo metu namuose bus naudojami mobilūs įrenginiai. Būkite pavyzdžiu patys – bendraukite, leiskite laiką be ekranų.
Stebėkite elgesio pokyčius.
Atkreipkite dėmesį į vaiko emocinius pokyčius: staigų uždarumą, nerimą, dažnesnį ekranų naudojimą , miego sutrikimų požymius. Pastebėję nerimą keliančius ženklus, pasikalbėkite su vaiku individualiai ir praneškite mokyklos psichologui ar administracijai.
Suteikite žinių – mokykite vaiką atpažinti grėsmes.
Paaiškinkite vaikui, kad internete galima susidurti su patyčiomis, apnuoginto kūno nuotraukų ar vaizdo įrašų gavimu ir siuntimu, viliojimu ar kitu neigiamu turiniu. Paaiškinkite, kaip reaguoti – išjungti, blokuoti, pranešti suaugusiajam, kuriuo vaikas pasitiki.
Žinokite, kaip reaguoti į krizę. Pasinaudokite nemokamomis pagalbos priemonėmis.
– Daugiau informacijos apie emocinę sveikatą ir psichologinę pagalbą galite rasti interneto svetainėje https://pagalbasau.lt/.
– Pagalba esantiems savižudybės krizėje www.tuesi.lt.
– Nemokamai su psichologu pasitarkite „Tėvų linijoje“, 0 800 900 12.
– Vaikas ar artimasis patyrė stiprų sukrėtimą, emocinę krizę, mirties ar smurto situaciją? Skambinkite nemokamu numeriu 1815 Psichologinių krizių pagalbos centrui, kuris kartu su Mobiliosiomis psichologinių krizių komandomis teikia neatidėliotiną emocinę pagalbą krizių metu visoje Lietuvoje.
Įvertinkite vaiko saugumą.
Naudokite policijos parengtą vaiko saugumo klausimyną, kuris padės įvertinti vaiko aplinką, kasdienybę ir galimas rizikas.
Svarbiausia – palaikymas ir artumas
Kartais užtenka vienintelio pasiteiravimo „kaip jautiesi?“, kad vaikas suprastų: jis yra svarbus, mylimas ir ne vienas. Skaitmeninis pasaulis – tai tik dar viena erdvė, kurioje vaikams reikia mūsų pagalbos. Būkime tie, kurie padeda jiems šioje erdvėje naviguoti saugiai.
