Mažų vaikų emocijos būna gana impulsyvios ir tik palaipsniui pereina į labiau nusistovėjusius prisirišimus, simpatijas ir antipatijas. Jų pagrindu ilgainiui formuojasi tokie jausmai ir su jais susiję būsenos kaip meilė ir neapykanta, draugystė ir tarpusavio supratimas. Mūsų laikais, kai vaikams lengvai prieinami smurtas bei agresija TV laidose ir kompiuteriniuose žaidimuose, emocinis vaikų ugdymas tampa itin aktualus.
Augdami vaikai mokosi pirmiausia iš savo tėvų, kopijuoja jų elgesį. Todėl labai svarbu, kad tėvai patys sugebėtų pažinti savo emocijas, jas įvardinti ir apie jas kalbėti. Tai nereiškia, kad apie labai rimtas problemas galima kalbėtis prie vaiko, šitaip sukeliant jam nerimą, bet į kasdienį mamos klausimą „kaip sekėsi?“ tėtis neturėtų skubėti atsakyti „gerai“ ar „blogai“, geriau jis įvardintų savo jausmus bei susietų juos su priežastimis, dėl kurių jie kyla: „Aš pavargęs ir nusiminęs, nes kolegos sukritikavo mano darbą, prie kuriuo taip ilgai dirbau. Jaučiuosi net piktas dėl to“.
Nebandykime skubėti nuraminti vaiko, užslopinti jo emocijų. Tokie dažni tėvų posakiai kaip „Neverk, nėra dėl ko!“, „Nepyk!“, „Nesinervink!“ ar „Nusiramink“ nepadeda vaiko emociniam ugdymui. Geriau parodykite, kad suprantate vaiko jausmus, atpažįstate juos, ir taip jaustis normalu.
Tėvų užduotis – išmokyti vaiką, ko daryti negalima, kai jis jaučia stiprią emociją (pavyzdžiui, kai pykstu, negaliu trankyti daiktų, spjaudytis, mušti draugų; kai bijau šuns, negaliu nuo jo bėgti…). Bet to neužtenka. Svarbu savo pavyzdžiu rodyti ir aptarti su vaiku, kaip socialiai priimtinu būdu susitvarkyti su savo jausmais. Ką daryti galima? Juk sunkūs jausmai niekur nedingsta savaime…
Yra daug būdų, ir visi jie išmokstami. Jei esu liūdnas, galiu pavartyti knygą, iškepti sausainių su mama, pažaisti su sese, pasipasakoti tėčiui apie tai, kaip liūdna… Kai pykstu, galiu ramiai pasėdėti, papiešti, kol pyktis praeis, o gal priešingai – patrypti kojomis, padaryti pritūpimų, paplėšyti iš anksto paruoštą laikraštį… Kai bijau – prisiglausti prie mamos, paprašyti jos pagalbos…
Parengta pagal psichologės Julijos Dekaminavičienės informaciją
Visuomenės sveikatos specialistė,
vykdanti sveikatos priežiūrą mokykloje
Erika Siminavičienė
